|
Sveika,
Viena didžiausių (mano akimis) problemų, su kuria susiduria daug siekiantys žmonės – visiškai nerealistiški užduočių sąrašai. Dar blogiau – jie pilnirealistiškų planų ir super protingų žingsnių, kuriuos tikrai reikės žengti, tačiau tai ir tampa mūsų spąstais – atrodo, kad visko reikia ČIA ir DABAR. Taip tarp visų darbų ir reikalų nepaliekame laiko pauzėms.
Kažkada skaičiau knygą apie tai, kaip savo darbus planuodavo daug pasiekę kūrėjai. Beveik visi praktikavo „pokaituką“. Vienas mano mylimiausių psichoterapeutų ir rašytojų I. Yalomas savo knygoje „Tampant savimi“ rašo apie kūrybinius mėnesius, kai visą savo fokusą jis skirdavo rašomam romanui pirmoje dienos pusėje, o po pietų plaukiodavo vandenyne, su žmona vaikščiodavo miške... Būtent tada, anot jo, iškildavo nuostabios idėjos ir susijungdavo minčių gijos – pauzės buvo būtinos, nes jų metu gimdavo tolimesni scenarijai. Kitą rytą prisėdęs I. Yalomas ir vėl galėdavo kokybiškai dirbti. Panašiai dirba ir daugelio mėgstamas H. Murakamis. O Balzakas taip pat sakė, kad visada baigdavo rašyti dar turėdamas ką pasakyti. Taip išvengiama kūrybinio bloko vėl prisėdus prie darbų.
O kaip elgiamės mes? Dirbame iki paskutinio resurso lašo. Kaip didvyrės pildomės savo darbų sąrašus!
Išdžiūvusioje žemėje niekas neauga – nežinau, kiek kartų jau esu čia tai rašiusi. Bet iš kur ta sausra? Iš mūsų pačių negebėjimo poilsį matyti kaip produktyvumo šaltinį. Kur ten šaltinį – tai hack‘as!
Siaubinga, kai mes taip įsisukam į darbus, reikalus ir planus, kad pagrindinė mūsų minčių gija tampa darbas. Kas tada nutinka? Nervų sistema įsitempia. Persitempia. Natūraliai pradeda kilti nerimas. Pasidarai kandi, tave labai lengva išmušti iš kelio. Padaugėja išgeriamų kavos puodelių kiekis. Ryte pažadina mintys apie darbus. Aš ten buvau.
Galiausiai supratau, kad bet kokią naują idėją bandau kuo greičiau nugesinti, nes aš nebeturiu resurso.
Ir visame tame toliau pildome savo „to do“ list‘ą ir taip jau pripildytą darbų.
O jei realistiškai atsisėstume ir suskaičiuotume, kiek mums trunka kiekviena užduotis? Iš savo patirties TIKRAI galiu pasakyti, kad mes realistiškai neįsivertinam, kokio laiko resurso reikės darbui atlikti.
Būtent tai yra meilė sau! Tai yra savigarba – užsirašyti vienu ar dviem darbais mažiau, o ne kaip įprasta daugiau. Nusnūsti „pokaituko“. Realistiškai susiplanavusi darbus kasdien jausiesi kaip tikra herojė nuveikusi viską, ką planavai.
Ahhh, visoms linkiu išsikelti realistiškus planus ir išmokti vertinti poilsį kaip kokybiško, išskirtinio darbo vieną pagrindinių dedamųjų dalių!
|
