Kas ant tavo meškerės galo?
Artėjant rudeniui, artėja ir naujas startas – bent jau man, rugsėjo pirma simboliškai žymi naujų tikslų kėlimo pradžią.
O tam, jog galėtum išsikelti tikslus, reikia pirma turėti dideles svajones? Visada įsivaizduoju meškerę pritvirtintą sau prie nugaros, kurios gale – tiesiai man prieš akis – kabo jau išsipildžiusios svajonės vaizdas. Tada, kad ir kas nutiktų kelyje, kad ir kaip sunku būtų, žinau, kas manęs laukia finišo tiesiojoje. Ir žinau, kokios ateities link einu. Bent jau asmeniškai man, tai didžiausias motyvacijos šaltinis.
Pavyzdžiui, kai kūriau žurnalą, meškerės gale kabėjo parduotuvė Brookline, Niujorke. Svajojau, kad mano žurnalas, leidžiamas Vilniuje, atsidurtų vienoje kiečiausių Amerikos parduotuvių. Nemeluosiu, kai iš mūsų distributorės gavau skambutį, kad pagaliau ta parduotuvė užsisakė žurnalo kopijų, buvo saldu. Bet tai nebuvo toks OHO gyvenimą keičiantis jausmas.
Po to ilgai galvojau, kodėl prie šio tikslo praleidusi taip daug laiko, nepajaučiau knygose aprašomo euforijos momento. Tad taip, tai buvo didelis įkvėpimas eiti į priekį, bet, kaip vėliau supratau, tik viena motyvacijos monetos pusė.
Kokia kita? Išsiaiškinau, kad didžiulį pasitenkinimą man suteikia mėgavimasis procesu. Dideli pasiekimai įvyksta kartą per metus. Kartais turiu dirbti net kelis, kad pagaliau pasiekčiau tą ant meškerės pakabintą prizą. Tačiau, į darbą keliuosi kasdien. Tai, kas nutinka tarp akimirkos, kai atsibundu, ir akimirkos, kai užmiegu ir yra didysis pasitenkinimas. Tai dar vienas motyvacijos šaltinis. Tik pernelyg dažnai jį pamirštame ir nuvertiname.
Pavyzdžiui, kai kūriau žurnalą man patiko turėti nuostabiai gražią studiją Vilniaus centre, kur kasdien galėdavau ateiti pėščiomis, patiko pačiai susidėlioti darbo valandas, pačiai priimti sprendimus ir uždirbti iš idėjų. Dabar niekas nepasikeitė – laisvė dėlioti savo gyvenimą, kaip man patinka, ir laisvė kurti yra mano vertybės. Didelė dovana yra galėjimas gyventi pagal savo vertybes.
Aišku, dirbant mylimą darbą gali nutikti visko, kaip mano draugė sako: ima darbas ir staiga išmaudo tave šūdo upėj. Ar ir tada išeina mėgautis darbo kasdienybe?
Tą akimirką, kai viršų ima stresas ir nerimas, žinoma, kad ne. Tačiau, kai galvoju apie sunkiausius praėjusių metų etapus ir didžiules krizes, net ir jos man saldžios, nes stovėjo ant tų pačių 2 mano vertybių pagrindo: kūriau problemų sprendimus ir buvau atsakinga tik pati prieš save. Kasdien kėliausi ir užmigau gyvenime, kurio net ir sunkiame momente į nieką nekeisčiau.
Keista, bet mes taip lėkdamos nesustojam savęs paklausti, o kas yra ant mano meškerės galo ir kaip noriu gyventi, kol iki ten nusigausiu?
Lauksiu tavo laiško, jei nori pasidalinti žinau, kad rašydamos kitam, kartais tobulai išsigryninam atsakymus.