Sveika,
kuriu naują kursą moterims apie drąsą gyventi ir kurti, todėl itin daug skaitau apie mergaičių auklėjimą. Radau įdomią mintį, apie kurią niekada nebūčiau pagalvojusi. Kai augome mes (ir mūsų mamos), girdėjome, kad turime būti geros mergaitės. „Geros“ savyje talpina itin daug: paklusnios, neišsišokančios, tvarkingos, gerai besimokančios, atjaučiančios kitus (tik nebūtinai save) ir t.t. Ši dalis niekam ne naujiena. Iš esmės mus mokė tobulai nuskaityti pasaulį aplink ir atitinkamai elgtis. Deja, vedamos tokio auklėjimo patiriame pervargimą, įsiveliame į toksinius santykius, esame išnaudojamos darbdavių ir pan., tad turime mokytis pirma pajausti savo vidų, ko norime pačios, nes gyventi nuolat rūpinantis kitų poreikiais... na, mano akimis, nelabai sexy, nelabai lengva, nelabai smagu ir tikrai nelabai malonu.
Kita problemos pusė, mažiau pastebima, tačiau klastinga. Dabartinis naratyvas sako: mergaitės anaiptol nebeturi būti geros, kaip tik – jos gali viską. Kyla į kosmosą, pilotuoja lėktuvus, pradeda verslą, dirba tyrimų žurnalistėmis karo linijose, tampa prezidentėmis, suderina motinystę ir karjerą ir t.t. Tačiau tyrimai pastebėjo įdomų fenomeną. Užuot įsikvėpusios, mergaitės suakmenėja. Ką jos girdi? Mes privalome viską. Nuo vieno kardinalumo netyčia nušokome ant visiškai kito.
Žiūriu į moteris atvažiuojančias į stovyklas, prisijungiančias prie mūsų programų ir kone ore matau sklandantį įsitikinimą: „aš juk, galiu viską, tai tokia dovana, todėl turiu dar pasistengti.“ Myliu moteris ir kartu labai atjaučiu, nes mes tuo pačiu ir pirmoji „mergaitės gali viską“ karta, todėl esam paliktos pačios vienos suprasti:
a) kas ir kodėl viduje skauda bei trukdo;
b) kaip sau padėti.
Pirma, mes nesugriūsime ir tikrai nebūsime mažiau sėkmingos, jei nustosime kelti sau TOKIUS reikalavimus. Neprivalome būti tobulai geros žmonos, nepriekaištingos darbuotojos ir dar šalia turėti itin sėkmingą projektą. Kartais galvoju apie Wonder Woman ir ką ji veikia, kai lieka viena. Įsivaizduoju, kad nuolat būti tokia tobula labai vargina ir kai niekas nemato, po ilgos darbo dienos ji guli ant sofos susivėlusi, rūko ir žiūrėdama „Netflix“ geria jau antrą didelę taurę vyno. Kultūriškai mums pasiūlyti herojai vilioja, tačiau, ar jie realistiški? Ir ar susimąstom, kas mus paveikė, kai keliam sau nerealistiškus reikalavimus?
Dar reikėtų prisiminti, kad viskas turi savo kainą. Pavyzdžiui, aš ne visada būnu tobula žmona. Tiesą sakant mano vonios grindys toli gražu neatrodo fantastiškai. Kokia to kaina? Buvau masaže! O laisvą dieną leidau draugės kompanijoje. Ir nė kiek nesigailiu! Ar lenda keistas kaltės jausmas (maždaug juk aš esu namų moteris, todėl grindys yra mano atsakomybė) ? Aišku jis ten kažkur giliai krebžda, nes tokią programą man instaliavo giminės moterys. O joms jų mamos ir t.t.
Tad primenu tam kaltės jausmui, kad dabar po masažo esu pilna, laiminga, išsiilsėjusi, o vonios grindys niekur nedings. Kokia būtų sutvarkytos vonios kaina? Pikta ir „ant ribos“ Rasa. Mes pačios sukuriame visus „reikia“ ir „privalome“, realybėje pačios esam savo bosės ir pačios nusprendžiame, ko mums reikia pirma iš savęs ir tada ką privalome nuveikti. O dievai, kaip tai reliatyvu! Tik daugeliu atvejų turim save paaukštinti iš pelenių į vadoves.
Esu sau davusi pažadą viską daryti per malonumą, net tvarkytis namus. O jei nejaučiu – vadinasi to ir nedarau. Tai neatitinka nei „gero mergaitės“ auklėjimo, nei „tu gali viską“. Aš visko negaliu. Negaliu vienu metu turėti tobulai tvarkingų namų, kvepiančių ką tik iškeptais sausainiais, nei nuolat augančio verslo, vesti laidos, kurti naujus kursus ir dar visada gerai atrodyt. Taip pat negaliu nuolat būti „įtinkanti“ žmona (gera mergaitė). Man atrodo, kad laiminga santuoka paremta jausmu, kad pirma turiu įtikti pati sau.
Užtat ar galiu būti pakankamai gera žmona? Pakankamai gera vadovė? Pakankamai gerai atrodyt? Žinai ką? Galiu! Jei to kaina bus gera savijauta ir taika su savimi.
Kokią tu moki kainą už savo „reikia“ ir „privalau“? Kaip norėtum, kad būtų?
