Sveika,
skaičiau gerą aktoriaus Kyle Chandler citatą (bandau išversti į lietuvių kalbą): „jei galimybės pačios nepasibeldžia į duris, tu pirma turi išspirti tas duris, ir tik tada už jų pamatysi galimybę“.
Viena bičiulė dirbanti su studentais pasakojo, kaip dažnai jauni žmonės ko nors nori, išsiunčia vieną email'ą, o tada sako: o man neatrašė, matyt mano idėja nebuvo pakankamai gera.
Man tai neskamba, kaip užsidegęs žmogus, kuris gali net duris išspirti dėl savo idėjos!
Ir pačios gi save pagauname panašiai besielgiant: laukiame, kol kas nors mus kur nors pakvies?
Mokykloje buvome išmokyti su baime laukti, kol mus pakvies prie lentos. O aš kviečiu pradėti drąsiai patiems kelti ranką! Kaip tai atrodo gyvenimo kasdienybėje? Pavyzdžiui, jei norime savo sukurtus produktus pardavinėti nusižiūrėtoje parduotuvėje, išsiųskime jiems laišką, jei neatrašys, užsukime į parduotuvę, gal tuo metu sprendimus priimančio asmens nebus, bet galėsi gauti tiesioginį el. pašto adresą ar net telefoną.
Tas pats galioja svajonių darbui svajonių kompanijoje. Ką gali padaryti kitaip, užuot tik išsiuntusi paprastą CV?
Kai dar leidau žurnalą, būtent tokiu būdu pirmieji numeriai atsirado madingose Londono parduotuvėse. Žinoma, niekas man neatrašė į info@ dėžutės siunčiamus laiškus, todėl susiradusi parduotuvių numerius ėmiau joms skambinti. Taip, kartais išgirsdavau grubų „nedomina“, tačiau gan dažnai žmogus maloniai atsiprašydavo, sakė, jog laišką matė, tiesiog šiuo metu per daug darbo ir gerai, jog paskambinau.
Galiausiai mano vyras prisikrovė lagaminą žurnalų ir nuskrido į Londoną, nuėjo į tas parduotuves, kurios taip niekada ir neatsakė ir pats jiems įteikė kelias kopijas. Sakė, jei neparduos, gali išmesti, bet jei parduos, tegu pažada užsakyti dar. Ir ką jūs manot? Netrukus gavom užsakymus!
Ką tu gali padaryti dėl savo svajonės, užuot laukusi, kol ji pabels į duris? 
Ačiū už tavo dėmesį ir siunčiu šilčiausius linkėjimus.
