|
Vakar klube vyko marketingo planavimo seminaras (jei esi šeimos narė ir nespėjai gyvai, per parą laiko įkeliame įrašą į klubą!). Lektorė Miglė pabrėžė, kad planas turi kilti iš tikslų, o ne iš „reikia čia visko daug padaryt, nes dega ir kitaip bus blogai“. Vėliau laiške grįšiu prie šios minties.
Šią savaitę taip pat turėjau gražų pokalbį (įrašėm jį, dalinuosi nuoroda!) su psichoterapeute Rūta, ji pasakojo, kad daugybė mūsų tikslų, deja, kyla iš traumos, o ne ramaus žinojimo, ko mes išties norime. Kad ir kokie sudėtingi mes būtume, principas labai paprastas: noriu aukštesnio posto, nes noriu būti pripažinta, nes noriu būti „gerai pavariusi“, nes vaikystėje mane girdavo už dešimtukus, nes taip jaučiuosi verta meilės...
Jei tai tiesa, tada ar šioje srityje išties nori šitos pozicijos ir šis darbas tau tikrai įdomus?! Apsukus skambėtų taip: ar tie tikslai kurių manai, kad nori, ar širdyje tu tikrai būtent jų nori?
Norėjau laiške jums šią savaitę stabtelėti ties šia mintimi, nes kartais varom be galvos, bet išties mums pačioms tiek to varymo nereikia. Ir per tai pametam meilę darbui... O juk tai mūsų mylimas darbas!
Kita mintis, kuria norėjau pasidalinti po Miglės seminaro – metų planas yra DAUG. Ne visos didelės įmonės sugeba juos turėti. Pavyzdžiui mūsų komanda šiais metais pagaliau turi planuojamų produktų pusmečio planą (iki metų dar toli!) ir dievai, kiek daug tai atneša minčių lengvumo ir ramybės. Kaip jis gimė? Žingsneliais! Kaip ir viskas gyvenime
Pavyzdžiui, pirma turėjom planą mėnesiui į priekį, pradėjom augti, maždaug pasiplanuodavom du mėnesius... Supratom, kad daug ką pradėjom daryti paskutinę akimirką, nes suplanuoti tai galim, bet sekti planą ir padaryti darbus į priekį irgi yra naujas komandos įprotis (kurio neturim ir reikės išsiugdyti). O va Miglės seminare mačiau, kad merginos jau spaudžia save, kelia nerealistiškus lūkesčius prieš tai visai neplanavusios į priekį, dabar jau nori, bet iškart bijo, kad nesugebės padaryti METŲ plano į priekį. Aš pati esu nerealistiškų lūkesčių kėlimo sau karalienė ir žinau, kiek daug jie gali sverti, kokią baimę ir vidinio kritiko pyktį kelti...
Todėl pagalvojau parašysiu kad taip, pasiekti tą lygį, kai turi metų planą, žinai, kokie bus tavo pasiūlymai pavasarį, yra labai saldu, bet taip pat svarbu savęs paklausti dviejų dalykų:
– ar aš dirbu per malonumą? Ar nespaudžiu savęs per daug tik dėl to, kad bijau, kad „visi apie mane blogai pagalvos“ (kas tie visi?!) ir ar mano tikslai yra tikrai mano (ar pvz bandau įtikti kam nors?)
– ar aš nekeliu sau nerealistiškų lūkesčių? Jei taip, kokie tada yra mano realistiški lūkesčiai? Ar dėliodama metų planą (jei jau vis tiek norisi pavaryt ), gali susirašyti, kur tu paaugsi profesiškai? Pavyzdžiui, gal po trijų mėnesių jau galėsi planuoti keturis į priekį? Ir gal būtent tam perskaitysi knygą apie planavimą ar susirasi įdomių podcast'ų seriją? Su meile save mokysi ir padarysi erdvės sau augti?
Jei ką, tai čia gryna meilė sau!! O aš ir sau, ir jums linkiu pamažu, žingsneliais siekti tikslų ir nepamesti malonumo – jei jau pradėjom kurti savo, jei jau dirbam mylimą darbą svajonių karjeroje, tai turi ir būti svajonių darbas, o ne streso katorga!
|
