|
O iki šiol, jei atvirai, pati savimi niekada nesuabejodavau. Iki šiol, deja.
Skamba kažkaip net nemaloniai, gal net narcisistiškai? Jei taip – tokio narcisismo visiems linkiu! Man jis padėjo kuriant popuri įvairiausių projektų ir įgyvendinant idėjas. Juk jei aš pati neabejoju savimi – jei pati TIKIU savimi – man tikrai pasiseks! Tai ta nematoma gyvenimo magija. ✨
O šiame etape suabejojau. Ir galiu labai atjausti visas abejojančias – fu, koks siaubingas jausmas!!
Kasdien atsikėlusi sėdu prie darbų ir mąstau sau tyliai – o čia man kažkas gaunasi? Ar aš kuriu vertę? O gal mano nuomonės ir sprendimai tiesiog trukdo projekto augimui?
Žinai, kur buvo mano „neabejojimo savimi“ paslaptis? Aš per daug nemąstydavau apie savo veiksmų pasėkmes – negalvodavau, ką apie mane pagalvos kiti, arba kad man išvis gali nepavykti.
O dabar daug visko „permąstau“ ir nors tai turėtų būti brandos ženklas, asmeniškai, man tai labiau primena pačios sau kišamus pagalius į ratus.
Rašydama ir tau ir sau primenu – visus projektus vykdžiau, nes man buvo įdomu. Ir smagu! Nors gyvenime (na bent jau soc. medijose) esame šiek tiek lyg ant scenos, aš visai taip nesijaučiau. Iki šiol man atrodė, kad žaidžiu viena pati kambaryje ir niekas į mane nežiūri, o jei netyčia pamato mano darbus – ploja. Aš pati suprantu, koks keistas šis mąstymas... užtat kaip jis man padėjo!
O prieš kelis mėnesius viena draugė man jai apie tai pasakojant sakė: o tu supranti, kiek daug žmonių tavęs nemėgsta? Kiek daug blogai galvoja ir apšneka su draugais?
Ne, aš nebuvau pagalvojus. Ir tai buvo mano superpower! Ir dabar kai kelis mėnesius bandau vis pagalvoti, priėjau išvados: koks gi skirtumas, pati renkuosi į ką koncentruotis. Žiūrint tiek iš verslo, tiek iš mano vidinės savijautos daug labiau apsimoka kreipti dėmesį į pozityvią gyvenimo pusę.
O tada darbe padariau dvi didesnes klaidas. Susimūrijau veidu į purvą ir ne vieną, o du kartus! Lygioj vietoj nepasimokiau iš klaidos. Ar save nuplakiau? Aišku.
Ar man tai ką nors davė? Nepasakyčiau.
Nebent iššvaistytą energiją ir padidėjusį jautrumą. Dar gerokai susvyravusią savivertę.
Kaip galėjau kitaip sureaguoti? Pamatyti, kas ne taip, užsirašyti išmoktą pamoką, pasižiūrėti ir kokius gerus sprendimus padariau tuo laikotarpiu. Išlyginti svarstykles ir toliau važiuoti paaugusi.
Niekada saviplaka ir abejones savimi niekam nieko gero neatnešė. Taip, prisiimi atsakomybę, bet važiuoji toliau.
Ar tu plaki save? Ar užsiimi savo trūkumų savistaba? Ar tave tai sustabdo, lyg suparalyžiuoja?
Manau, ilgainiui tai išauga į įprotį, lūpų kampučiai pradeda svirti žemyn, o mes tampame našta savo artimiesiems – nebestovime tvirtai ant kojų, o nuolatinis poreikis būti pagirtai jiems tampa darbu.
Ar perskaičiusi šį laišką gali savyje rasti bent vieną saviplakos momentą, kuris tave suparalyžiavo? Ar norėtum išjudėti, tačiau bijai ir vis nieko nesiimi, nes manai nežinanti kaip?
O jei tiesiog imtum ir pradėtum? Daug negalvojusi įgyvendintum pirmą į galvą šovusią mintį?
|
