Perfekcionizmas yra sofistikuota baimė

Sveika,

Prie klubo dažniausiai jungiasi moterys, norinčios išmokti apie verslą, teisingai suskaičiuoti maržą ir sužinoti daugiau apie marketingo strategiją. Visa tai yra super reikalinga ir sveikintina, o klube tai dėsto geriausi šalies specialistai. 

Bėda ta, kad dažnai tobuliname savo idėją užrašinėje ar Excel‘yje iki begalybės, o realybėje nežengiame jokių žingsnių. Neparodome pasauliui savo idėjos, nes mūsų produkto vizualai dar netobuli, aprašymas ne iki galo geras, o atkeliavusių pakavimo dėžučių vienas kampas šiek tiek nulinkęs. 

Na, ir ką tai parodo? Iš tiesų mes bijome. Nes galbūt, kai savo idėją parodysime plačiajam pasauliui, jam ji nepatiks. Uf, tai didelė rizika.
 
Tas pats galioja, kai norime dirbti svajonių kompanijoje. Saugiau norėti, nei išsiųsti CV ir rizikuoti būti atmestai. 

Prisipažinsiu, aš nerašau knygos. Nors norėčiau. Tai mano didžiausia svajonė. Tačiau man baisu pamatyti ją jau išleistą nukainuotų knygų skyrelyje… arba, kad ji niekada nepapuls į skaitomiausių ir perkamiausių dešimtuką. Daug saugiau nešiotis šią svajonę savo širdyje ir vis pasmaguriauti galvojant, kad vieną dieną ją parašysiu. 

Kitas svarbus klausimas: ar išties pakankamai noriu? 

Pavyzdžiui, aš negalėjau nepradėti „Ką darai, daryk gerai“. Šį projektą net ir tada, kai buvo siaubingai baisu ir rizikinga tęsti, kai kelyje susidūrėm su didžiausiais išbandymais, kasdien kurti yra ir buvo vienas malonumas. Ir, jei manęs kas nors būtų paklausęs, ar būčiau vis tiek jį kūrusi žinodama, kad viskas subliukš, atsakyčiau – TAIP. 

Ar atsakyčiau tą patį apie knygą? Sunku pasakyti. 

Kol nenudirbsiu vidinio darbo, neperžiūrėsiu savo įsitikinimų ir nenuraminsiu ego – ši knyga net parašyta nebus gera. Kodėl? Man, būtent apie ją galvojant, kyla seniai pamiršta „ką kiti pasakys“ baimė. O ji reiškia, kad kursiu ne iš drąsos ir polėkio, o baimės. Ar kada matėte puikų meno kūrinį ar verslą sukurtą iš baimės?

Aš ne. 

To palinkčiau ir jums – nebijoti vidinio darbo. Nebijoti eiti gilyn, kapstyti, suprasti, kodėl kartais kalbame vieną, o darome kitą. Labai dažnai pasąmoningai pačios sau kišam pagalius į ratus. Gera žinia – tik mes pačios galim ir nustoti!

Ačiū, kad skaitai.
Su meile,
Rasa ❤️