|
Esu ne kartą sakiusi, kad verslas = didžiausia kūryba. Tai tas pats kaip poezija ar menas!
Atsimenu dabar jau iškeliavusį savo dailininką tėtį. Būdama maža daug laiko leisdavau jo dirbtuvėje. Būdavo tokių savaičių, kai tėtis nieko netapydavo, tiesiog sėdėdavo prie židinio, gerdavo stiprią juodą arbatą su citrina ir klausydavo Erlicko.
Vėliau kažkur skaičiau, kad itin svarbu nepamiršti, jog tie etapai, kai mes jaučiamės nekūrybingi yra tokie pat svarbūs, kaip kūrybinio piko metas. Būdami ramybėje mes kaupiame naujas jėgas, kartais patys to nesuprasdami renkame idėjas, paleidžiame senus etapus ir padarome vietos naujiems. Pauzės yra svarbios ir reikalingos.
O ką daryti jei turi verslą ir toks „geriu arbatą ir klausau Erlicko“ etapas atrodo neįmanomas? Juk sąskaitos, kurjeriai, popieriai ir klientai niekur nedingsta…
Kitas dalykas, kurį atsimenu apie tėtį – jo sekretorės. Jis taip pat buvo ir dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus direktorius. Tad kartą per savaitę – net Erlicko etape – eidavome kartu į darbą, kur jis pasirašydavo dokumentus, pasakydavo pastabas, deleguodavo darbus, sužiūrėdavo projektus ir… eidavo namo.
Žinoma, buvo ir itin darbingų etapų, kai vakarais ilgai negrįždavo namo. Juk sėdėdamas užsidaręs nuo pasaulio jis nebūtų nutapęs tiek paveikslų, surengęs tiek parodų ir nudirbęs itin daug miesto labui. Tačiau aš, žmogus iš jo artimos aplinkos, mačiau, kaip po kiekvieno didžiulio ir vaisingo periodo darbe ateidavo štilis.
Mūsų klube kartą kalbėjo Antanas Bernatonis, jis darė paskaitą apie sėkmingos verslo idėjos radimą. Kartą jis man pasakojo apie savo vaikystės žaidimus – subūręs kaimo vaikus smėlio dėžėje Antanas žaisdavo „įmonę“. Jis būdavo direktorius ir visiems išdalindavo darbus – prinešti vandens, iškasti smėlį, pririnkti gėlių, o pats eidavo „atostogų“.
Kai kurie iš mūsų jau vaikystėje pajuntame, kad turime verslininko gyslelę ir iš visatos atsinešame žinojimą, kaip būti gerais vadovais. Esu išmokusi vieną – geras vadovas tikrai yra ne tas, kuris laiko 9 įmonės kampus ir dirba nuo aušros iki sutemų.
Ko reikia norint tapti geru vadovu? Išmokti deleguoti.
Mes įsivaizduojame, kad įmonės savininkai turi būti nuolat užsiėmę, bėgantys ir ant burnout’o ribos balansuojantys žmonės. O jei taip nėra? Jei leistume sau mažiau nerti į darbus, daugiau atsitraukti ir išmokti darbus vertinti ne iš nuovargio paraudusiomis, o pailsėjusiomis ir racionaliomis akimis?
Kartais užtenka pakeisti įsitikinimus, kad visas mūsų gyvenimas pasikeistų. Užsirašyk savo įsitikinimus apie delegavimą. Kas tik ateina į galvą! Tai gali būti banalybės! Gali net išsigąsti, kad tavo galvoje sukasi štai tokios mintys. O tada šalia juos perrašyk taip, kaip norėtum, kad jie skambėtų. Pavyzdžiui, kuo daugiau deleguosi, tuo daugiau pinigų uždirbsi, tuo greičiau įmonė augs, galėsi dirbti 4 valandas per dieną ir panašiai.
Jei nori, gali atrašyti į šį laišką ir pasidalinti, kokie nebetarnaujantys įsitikinimai gyveno tavo galvoje ir kaip juos perrašei!
|
